Tifuliozė

Angl. Speckled snow mould, Thyphula blight
Lot. Typhula ishikariensis, T. incarnata

Tifuliozės požymiai

Pažeidžia žieminius rugius, žieminius kviečius, žieminius kvietrugius, žieminius miežius ir įvairias daugiametes varpines žoles. Priešingai nei pavasarinis pelėsis, augalų lapai nuo tifuliozės nesulimpa, bet būna lengvai pašiaušti, padengti balta grybiena. Pagrindinis ligos skiriamasis požymis yra gausūs smulkūs rudi skleročiai (0,5 - 2mm), išsidėstę ant pažeistų augalų lapų, lapamakščių ir šaknų. Augalai tifulioze užsikrečia rudenį. Sudygus skleročiams, iš bazidiokarpų bazidiosporės užkrečia augančius augalus, taip pat jos gali plisti oru ir į kitus pasėlius. Dirvoje dygstantys skleročiai gali užkrėsti augalus ir vegetatyvinės grybienos hifais.

Palankios sąlygos tifuliozei plisti

Tifuliozės išplitimą skatina sniego danga ant neįšalusios žemės, ilgai pavasarį nenutirpęs sniegas, drėgnas ir šaltas pavasaris. Stipriau nukenčia ankstyvos sėjos, peraugę pasėliai. Ligos sukėlėjo pradų didesnės sankaupos yra po atsėliuotų varpinių javų ir minimaliai dirbtose dirvose.

Apsauga

Kadangi tifuliozės sukėlėjo pagrindinis infekcijos šaltinis - skleročiai lieka dirvoje, žieminius varpinius javus atsėliuojant, didėja ligos išplitimo rizika. Tifuliozei jautresnės ankstyvos sėjos, peraugę javai, taigi žiemkenčiai turėtų būti sėjami optimaliais sėjos terminais. Kadangi T. ishikarensis ir T. inacaranta parazituoja ant įvairių varpinių augalų, tarp jų ir ant žolių, yra didelė tikimybė, kad susidarius palankioms ligai plisti sąlygoms, atsėliuoti arba pasėti į varputėtą dirvą varpiniai javai nukentės nuo tifuliozės labiau, nei sėti po rapsų, žirnių it kt. Dirvos dirbimo be arimo technologijos skatina tifuliozės plitimą žiemkenčių laukuose. Giliai ariant, sumažėja ligos sukėlėjų skleročių kiekis dirvos paviršiuje.

Šaltinis: Brazauskienė I. ir Semaškienė R. „Lauko augalų ligos ir kenkėjai“. Lietuvos žemdirbystės institutas, 2006.