Ramularija

Angl. Ramularia leaf spot

Lot. Ramularia collo-cygni (Ophiocladium hordei, Ovularia hordei, Ramularia hordeicola, Ramularia glyceriae)

Ramularijos požymiai

Ramularija pažeidžia žieminius ir vasarinius miežius. Ligos pirmus požymius ant lapų galima pamatyti miežių krūmijimosi metu - bamblėjimo pradžioje. Tuo laikotarpiu ant apatinių lapų matosi apvalios ar ovalios dėmės. Jos nėra apribotos lapų gyslų, yra didesnės (apie1 mm skersmens) nei vėlesniais tarpsniais išryškėjančios dėmės. Šie ramularijos pažeidimai lieka ant apatinių lapų. Aktyvaus augalo augimo metu ramularijos požymiai beveik neišryškėja. Liga intensyviau pradeda plisti ant viršutinių lapų miežiams išplaukėjus. Pirmiausia pasimato punktyrinės šviesios dėmės, kurios vėliau pereina į tamsiai rudas ar beveik juodas nedideles dėmes. Būdingos ramularijai dėmės yra 1-3 mm ilgio ir 0,5 mm pločio, aiškiai apribotos lapo gyslų. Jų dydis priklauso nuo ligos intensyvumo bei auginamos veislės jautrumo. Dėl grybo išskiriamų toksinų aplink dėmes lapų gyslų kryptimi formuojasi chlorozės (blyškus pageltimas). Nesant smarkaus užsikrėtimo, dėmės ant lapo išsidėsto viena nuo kitos didesniu atstumu, būna būdingo dydžio. Kai liga labai išplinta, ant lapų būna daug mažų (0,2-0,4 mm) ramularijos dėmelių ir jos susilieja į dideles tamsias dėmes. Kai kuriais atvejais tokios dėmės apima visą lapo plotą. Ant viršutinio lapo lapamakščio ramularijos dėmės išsidėsto gana tolygiai, o ant apatinių - ties lapų sulinkimu. Ramularijai gausiai išplitus, pradedant nuo dėmių, lapai gelsta, o vėliau ir visai nudžiūsta. Ši liga taip pat pažeidžia stiebus, lapamakštes, akuotus.

Ramulariją gana sunku plika akimi atskirti nuo kitų miežių lapų ligų (rudadėmės dryžligės, dėmės tipo tinkliškosios dryžligės, augalo reakcijos į miltligės atsparumo geną Mlo) ir lapų fiziologinių dėmių. Tiksliausiai liga nustatoma laboratorijoje pagal konidijoforus ir konidijas.

Palankios sąlygos ramularijai plisti

Gausios rasos nakties metu yra vienas iš svarbiausių aplinkos veiksnių ramularijai plisti, nes ligos sukėlėjo sporoms dygti būtina drėgmė lapo paviršiuje. Tose lapo vietose, kur kaupiasi rasos lašeliai, ligos pažeidimas būna didžiausias. Ligai plisti optimali +23-25 °C oro temperatūra. Ligos sukėlėjas kaip saprotrofas gyvena ant sunykusių augalų, kaip parazitas - ant įvairių varpinių augalų. Manoma, kad pirminis užkratas į miežių pasėlius patenka nuo laukinių žolių bei savaime sudygusių pabirų. Randama ligos sukėlėjo ir ant sėklų, tačiau ligos plitimo su sėkla galimybės kol kas nėra aiškios. Miežių veislių jautrumas ramularijai gali labai skirtis, tačiau visiškai atsparių veislių nėra.

Apsauga

Atsparesnių veislių miežių auginimas yra svarbi profilaktinė priemonė nuo ramularijos. Pagrindinė apsaugos priemonė nuo šios ligos yra fungicidai. Kadangi ramularija miežių pasėliuose plinta grūdo formavimosi metu, labai svarbu, kad fungicidai nuo šios ligos būtų naudojami vamzdelėjimo pabaigoje ar net plaukėjimo metu. Nupurškus pasėlius fungicidais bamblėjimo metu, jų efektyvumo nuo vėlesniais tarpsniais plintančios ramularijos nebepakanka. Literatūroje nurodoma, kad nuo ramularijos veiksmingesni strobilurinų klasės fungicidai, lyginant su triazolais.

Šaltinis: Brazauskienė I. ir Semaškienė R. „Lauko augalų ligos ir kenkėjai“. Lietuvos žemdirbystės institutas, 2006.