Angl. Powdery mildew
Lot. Oidium monilioides, Blumeria graminis (Erysiphe graminis)
Miltligė
Pažeidžia žieminius ir vasarinius kviečius, kvietrugius, miežius, žieminius rugius, avižas. Miltligė pažeidžia augalų stiebus, lapus, lapamakštes ir varpas, padengia juos baltu grybienos valkčiu, kuri sendama, tamsėja, paruduoja. Kurį laiką užkrėsti lapai išlieka žali ir gyvybingi. Lapo antroje pusėje pažeidimo vieta pagelstas. Vėliau ligos apimtas plotas palaipsniui apmiršta. Grybienos paviršiuje gausiai susiformavusias konidijas vėjas platina dideliais atstumais ir apkrečia sveikus augalus. Oru plintantis užkratas gali būti randamas visur ir yra nekontroliuojamas. Besikaitaliojantys sausi ir drėgni orai yra labai palankūs miltligei plisti. Miltligės pažeistoje lapo vietoje nutrūksta fotosintezė ir pasirodo chlorozės. Miltligei išplitus ankstyvais augalo vystymosi tarpsniais, augalai gali prasčiau išsikrūmyti. Vėlesniais vystymosi tarpsniais dėl miltligės pažeidimo mažėja žalias lapų plotas, taip pat ir grūdų derlius. Vėliau pažeidimų vietose ant senų grybienos kolonijų galima matyti juodus taškelius - miltligės sukėlėjo vaisiakūnius kleistotecius. Aukšliasporėms kleistotečiuose grybas dažniausiai ir peržiemoja. Gali žiemoti ir grybiena, tačiau rečiau. Vegetacijos metu grybas plinta konidijomis. Vasariniai javai dažniausiai užsikrečia nuo žieminių.
Palankios sąlygos miltligei plisti
Miltligei plisti palankiausia temperatūra yra +15-22 °C. Pakilus temperatūrai per +25 °C, ligos vystymasis sulėtėja ar net sustoja. Konidijoms sudygti reikalinga didelė santykinė oro drėgmė, tačiau lapų paviršius neturi būti šlapias, tuo tarpu sporuliacijai ir sporoms pasklisti palankesni sausesni orai. Ypač didelę žalą miltligė gali padaryti jautrių šiai ligai veislių pasėliuose. Gausus tręšimas azoto trąšomis, tankūs pasėliai padidina miltligės išplitimo riziką. Ankstyvos sėjos žieminiai ir vėlyvos sėjos vasariniai javai miltligės labiau pažeidžiami. Kadangi šios ligos sukėlėjo sporos plinta oru, todėl, auginant kaimynystėje tos pačios rūšies javus (žieminius ir vasarinius miežius ar kviečius), liga gali išplisti anksčiau ir labiau. Ligos užkrato šaltiniu gali būti ir sudygusios pabiros. Liga labiau gali išplisti laukuose tarp miškų, slėniuose, kur vyrauja palankesnis mikroklimatas.
Apsauga
Auginant atsparesnių veislių javus apsisaugoma nuo miltligės. Reiktų vengti atsėliavimo (dėl pabirų) ir tos pačios rūšies žieminių ir vasarinių augalų kaimynystės (kviečiai šalia ar po kviečių, miežiai šalia ar po miežių). Sudygusias grūdų pabiras pagal galimybes reiktų naikinti. Optimalus sėjos laikas ir sėklos norma yra labai svarbūs formuojant pasėlio tankumą. Tręšimas turėtų būti subalansuotas išlaikant pagrindinių makroelementų optimalų santykį. Ypač vengti gausaus tręšimo azoto trąšomis.
Miltligės rizikai labai padidėjus, reikia naudoti fungicidus. Pagal reikalą purškiama vieną ar du kartus, bet ne vėliau plaukėjimo. Ankstyvais tarpsniais purškiama pasirodžius pirmiems ligos požymiams efektyviais nuo miltligės fungicidais. Jeigu miltligė plinta kartu su kitomis ligomis, pasirenkami tokie produktai, kurie būtų efektyvūs nuo visų tuo metu plintančių ligų.
Nuo labai ankstyvo miltligės plitimo (daigų tarpsnio) apsaugo kai kurie beicai, tačiau jie gali padidinti ligos sukėlėjo atsparumą tų pačių veikliųjų medžiagų fungicidams.
Miltligės sukėlėjui būdinga didelė atsparumo fungicidams atsiradimo rizika, todėl, juos pasirenkant reiktų vengti tos pačios grupės fungicidų pakartotinių purškimų, naudoti registruotus produktus, vengti nereikalingų profilaktinių purškimų.
Šaltinis: Brazauskienė I. ir Semaškienė R. „Lauko augalų ligos ir kenkėjai“. Lietuvos žemdirbystės institutas, 2006.
