Miežių kietosios kūlės

Angl. Covered smut of barley
Lot. Ustilago hordei f. sp. hordei

Miežių kietųjų kūlių požymiai

Iškart po žydėjimo pasimato kūlėtos pilkšvos varpos. Vėliau jos patamsėja. Kūlėti augalai išplaukėja vėliau, jie yra žemesni. Pažeista varpa gali likti lapamakštėje iki galo neišplaukėjusi. Visoje varpoje vietoj žiedų susitelkusi juodai ruda sporų masė, apsupta plona, pusiau permatoma plėvele, susidariusia iš apyžiedžio liekanų. Varpa atrodo tarsi pripildyta pilkšvai juosvų grūdų, dažnai su išlikusiais akuotais. Kūlėtos varpos pasėlyje išlieka iki derliaus nuėmimo. Sveikų miežių grūdų paviršius kietosiomis kūlėmis užkrečiamas kūlimo metu, kai plėvelė pratrūksta ir kūlių masė pasklinda. Kietųjų kūlių sporos peržiemoja su grūdais ir dirvoje. Miežių daigai apsikrečia dygimo metu nuo ant sėklos paviršiuje esančių ar dirvoje išlikusių kūlėsporių. Jos dygsta tuo pat metu kaip ir sėkla ir prasiskverbia į daigą. Grybiena išplinta visame augale ir sunaikina žiedynus. Pasėjus nebeicuotą sėklą, dalis apkrėstų daigų gali žūti. Iki išlendant kūlėtai varpai, augalas iš pažiūros atrodo sveikas.

Palankios sąlygos miežių kietosioms kūlėms plisti

Kūlėsporėms dygti ir prasiskverbti į augalą būtina drėgna dirva. Dygimo metu optimali dirvos temperatūra +20 °C, tačiau miežių kietųjų kūlių sporos gali dygti ir esant +5-6 °C.

Apsauga

Atsparesnių miežių veislių auginimas ir sertifikuota, neužkrėsta kietųjų kūlių sporomis sėkla yra svarbios prevencinės priemonės nuo šios ligos. Viena iš efektyviausių apsaugos priemonių nuo kietųjų kūlių yra sėklos beicavimas kontaktinio ir/arba sisteminio veikimo beicais.

Šaltinis: Brazauskienė I. ir Semaškienė R. „Lauko augalų ligos ir kenkėjai“. Lietuvos žemdirbystės institutas, 2006.