Miežių dulkančios kūlės

Angl. Loose smut on barley
Lot. Ustilago nuda f. sp. hordei

Miežių dulkančių kūlių požymiai

Pažeidžia miežių varpas. Ligos požymiai išryškėja miežiams plaukėjant. Išplaukėjusios kūlėtos varpos būna užpildytos tamsiai rudos kūlėsporų masės, kuri būna padengta sidabriškai pilkos trapios membranos. Kūliagrūdžius dengianti membrana gana greitai plyšta ir teliosporos vėjo, lietaus, vabzdžių pernešamos ant kaimyninių augalų žiedų. Jautriausi dulkančių kūlių infekcijai augalai yra nuo žydėjimo pradžios iki kol praeina 4-8 dienos po apsidulkinimo. Apvaisintai mezginei pasiekus trečdalį jos dydžio, dulkančiomis kūlėmis augalai nebeužsikrečia.

Vyraujant debesuotiems, vėsiems ir drėgniems orams augalų žydėjimo metu, kūlių sporos sudygsta. Tokiu oru žydėjimas trunka ilgiau, todėl ir sąlygos užsikrėsti dulkančiomis kūlėmis išlieka palankios ilgiau. Sudygusių kūlėsporių grybiena prasiskverbia į jauną žiedyno mezginę ir auga gilyn į besiskverbiančio grūdo gemalą, tačiau jo nesunaikina. Užsikrėtusių augalų vystymasis plaukėjimo ir brandos tarpsniais nesutrinka. Įprastinis augalo vystymasis būtinas grybo vystymosi ciklo išbaigimui. Kai grūdai subręsta, dulkančiųjų kūlių sukėlėjas grybienos pavidalu pereina į ramybės būseną iki kito sezono pradžios. Žiūrint plika akimi, sėkla atrodo sveika. Dygstant dulkiančiosiomis kūlėmis užkrėstam augalui, kartu su augalu sistemiškai auga ir grybiena. Jokių išorinių požymių tuo metu nesimato. Žiedyno formavimosi metu grybas ardo varpos audinius, išskyrus centrinį varpos stagarėlį. Vietoj žiedynų susitelkia sporos, varpa išplaukėja kūlėta. Grybo vystymosi ciklas vėl prasideda iš naujo. Kūlės gali pažeisti tiek vieną augalo varpą, tiek visas. Iš dulkančiosiomis kūlėmis užkrėstų sėklų išaugę žieminių miežių daigai yra jautrūs šalčiui, todėl šaltesnėmis žiemomis žūsta.

Palankios sąlygos miežių dulkančioms kūlėms plisti

Kūlėsporėms sudygti ir užkrėsti augalą palankiausia, kai miežių žydėjimo metu vyrauja drėgni, debesuoti orai, oro temperatūra +15-22 °C. Dulkančiosioms kūlėms miežių veislės yra ne vienodo jautrumo. Kūlėta sėkla yra pagrindinis dulkančiųjų kūlių infekcijos šaltinis.

Apsauga

Atsparių veislių miežių auginimas yra svarbi prevencijos priemonė nuo dulkančiųjų kūlių. Reikėtų naudoti sertifikuotą, neužkrėstą kūlėmis sėklą. Sėklos beicavimas sisteminio veikimo, efektyviais nuo dulkančiųjų kūlių beicais apsaugo dygstantį miežio daigą nuo kūliagrybio prasiskverbimo į daigelį. Beicuojant naudoti beicus didesniąja registruota norma. Labai svarbu užtikrinti puikią beicavimo kokybę. Vėlinant vasarinių miežių sėją bei vyraujant sausiems orams miežių dygimo metu, beicų veiksmingumas nuo dulkančiųjų kūlių mažėja, todėl sėja optimaliais terminais taip pat yra viena iš priemonių nuo šios ligos.

Šaltinis: Brazauskienė I. ir Semaškienė R. „Lauko augalų ligos ir kenkėjai“. Lietuvos žemdirbystės institutas, 2006.