Angl. Yellow rust, stripe rust
Lot. Puccinia striiformis
Angl. Yellow rust, stripe rust
Lot. Puccinia striiformis
Pažeidžia kviečius, kvietrugius, rečiau - miežius. Skirtingų rūšių javai geltonosioms rūdims vieni nuo kitų neužsikrečia, nes sukėlėjas P. striiformis yra siauros specializacijos. Geltonosios rūdys pažeidžia lapus, lapamakštes, stiebus ir varpas. Ant pažeistų augalų dalių paviršiaus susidaro eilėmis išsidėsčiusios geltonos spalvos praplyštančios pūslelės - grybo uredžiai, kuriuose formuojasi urediosporos. Vėliau uredžių vietose lapų apatinėje pusėje susiformuoja smulkūs poepiderminiai rudi teliai su teliosporomis viduje. Teliosporos gali dygti tuoj pat arba peržiemojus. Grybas žiemoja želmenyse. Pavasarį geltonosios rūdys pirmiausiai išplinta ant apatinių lapų, vėliau plinta į viršutinius lapus, stiebus, varpas.
Geltonosioms rūdims plisti palankūs vėsūs ir lietingi orai, kai oro temperatūra būna apie +9-13 °C, o rasa ant augalų lapų išsilaiko mažiausiai tris valandas. Geltonosios rūdys gali labai išplisti tankiuose jautrių veislių pasėliuose, ypač nukenčia šalia ligotų žieminių javų augantys tos pačios rūšies vasariniai javai (pvz., šalia žieminių kviečių - vasariniai kviečiai ar pan.). Pradinės infekcijos šaltinis dažniausiai būna rūdėti augalai, sudygę iš pabirų, vėliau apkrečiantys ankstyvos sėjos pasėlius.
Geltonosios rūdys tuo žalingesnės, kuo anksčiau pradeda plisti. Ypač žalingos geltonosios rūdys, kai javų vamzdelėjimo tarpsniu išplinta ant viršutinių augalų lapų. Augant atsparių geltonosioms rūdims veislių javus, išvengiama staigaus ligos protrūkio. Jautrių veislių pasėliuose geltonosios rūdys gali išplisti labai greitai ir nudžiovinti viršutinius augalų lapus. Fungicidus tiek žieminių kviečių, tiek kvietrugių jautrių geltonosioms rūdims veislių pasėliuose reikėtų naudoti pasirodžius pirmiesiems ligos požymiams, naudojant vėliau, ligai išplitus, jų efektyvumas bus mažesnis.
Šaltinis: Brazauskienė I. ir Semaškienė R. „Lauko augalų ligos ir kenkėjai“. Lietuvos žemdirbystės institutas, 2006.